Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2010 vasario 13

Iškritę iš ritmo

Christian Geyer

Vertė Giedrė Bartelt

Informacija: VšĮ “Antano Sutkaus fotografijų archyvas”

 

Lietuvių fotografas Antanas Sutkus Leo Pinkertono galerijoje Frankfurte

 

Lietuvių fotografo Antano Sutkaus (g. 1939) fotografijose, sukurtose septintame ir aštuntame dešimtmetyje, matome jo gimtinės žmones. Tai juodai-balti vaikystės etiudai šiuo metu eksponuojami Pinkertono galerijoje Frankfurte. Čia jėgą spinduliuoja šviesa ir tamsa, o pasaulis daiktiškesnis už tą, kuris slepiasi už spalvų. Medinės tvoros, nukritę lapai, grindinio akmenys iš visų pusių supa berniuko su kuprine kelią į mokyklą. Jį, nešantį medelį, matome iš nugaros fotografijoje „Vaikystė“, sukurtoje 1969 m. Nors vaizduojami žmonės suvokia, kad pozuoja prieš fotoaparatą, jie nepraranda savo natūralios išraiškos. Jų veidai natūraliai susikaupę ar atsipalaidavę, gilus, rimti arba linksmi, be dirbtinumo ir dramatiško falšo. „Tėvo ranka“ apglėbia visą vaikystę: užburtus, nerimastingus, stebuklingus ankstyvuosius metus. Tačiau stiprybė, kurios berniukas laukia iš tėvo, netvari, nes tėvui reikia pagalbos taip pat, kaip ir vaikui. Abu jie vienodais apdarais iš skurdaus, grubaus audeklo. Sūnus laikosi įsitvėręs tėvo, o gal atvirkščiai? Berniuko veidas išduoda žinojimą: kol būsiu gyvas, būsiu paliktas likimo valiai, nesvarbu, ką beveikčiau. Šis vaiko žvilgsnis be išganymo, bet jame daug tvirtybės (1968). „Sekmadieniu“ pavadinta fotografija, kurioje pavaizduotieji atrodo lyg savo sekmadieninių drabužių modeliai. Jie pasipuošę ir mėgaujasi sekmadienio popiete. Fotografija sukurta 1978 metais. „Vasara“ Sutkus pavadino besimaudančio vaiko nuotrauką (1968). Tai lyg palaimingas susiliejimas su gamta.

Visai kitaip atrodo senis, tarsi iškritęs iš gyvenimo ritmo „Paskutinėje vasaroje“ (1973). Jis išsigandęs žiūri pro langą, lyg jį kažkas trauktų. Jis šaukte šaukia: ar nematote, kad aš paskutinį kartą žiūriu į vasarą? Dar kitoks valstietis „Sename malūne“ (1960), lyg nugalėtojas žvelgiantis iš skiedromis dengto pastato. Jis atrodo toks tvirtas, kad, greičiausiai, iškrenta iš trapaus Sutkaus fotografijų nuotaikos konteksto. Tokios nenuginčijamos stiprybės, kokia trykšta malūnininkas, daugiau nerasime šioje subtiliai švelnioje parodoje. Sutkus, kurį čia atstovauja įspūdingos, iš pirmo žvilgsnio apolitiškos nuotraukos, išgarsėjo kaip Lietuvos komunistinės istorijos, jos intelektualinių anklavų reporteris. Pastarosioms tikriausiai artimiausia Sartro nuotrauka, apskriejusi pasaulį: filosofas pasivaikščiojimo viešint Lietuvoje metu. Sutkus fotografavo jį iš nugaros – nerimastinga figūra vėjyje besiplaikstančiu paltu.