Gimę savo laiku

 

Margarita Matulytė

 

 

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) lapkričio 6 d. atidaryta menininkų Antano Sutkaus ir Ugniaus Gelgudos paroda „Erdvėlaikis: žmonės / trintis“ (veiks iki gruodžio 18 d.). Paroda yra nacionalinės programos „Vilnius –­ Europos kultūros sostinė 2009“ projektas. Apie parodą pasakoja jos kuratorė fotografijos istorikė Margarita Matulytė.

 

 

Įprastas reiškinys mūsų kultūros baruose yra susiskaidymas: vienos meno nišos skirtos laiko patikrintai klasikai, kitos – „nesubrendusiai“ šiuolaikinei kūrybai. Nuostatos suprantamos. Įteisinta istorinė periodizacija ir sistematizacija, kurios ypač griežtai laikosi muziejinės institucijos (išimtis – Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijai kaupiama kolekcija), atskleidžia ir pabrėžia meno raidos dėsningumą bei verčių hierarchiją. Tvarkingai saugyklų stalčiuose ar nuolatinių ekspozicijų salėse surikiuoti artefaktai įvardijami kaip nacionalinės vertybės, kas ir yra neginčijama tiesa. Tačiau įgavę neliečiamybės statusą jie pavirsta mumifikuotais eksponatais, į kuriuos žvelgiama (apie kuriuos mąstoma) be abejonių ir įtampos, nes tarsi viskas aišku. Kitas kraštutinumas yra šiuolaikinėse meno galerijose įsigalėjęs kuratorių diktatas, kūrinį paverčiantis tik bendros koncepcijos elementu, „grojančiu“ pagal projekto idėjos autoriaus surašytą partitūrą ir iš dalies prarandančiu individualų, tą vienintelį, kad ir egocentrišką, bet tuo ir ypatingą balsą.

 

Tad pagal susiklosčiusius standartus nacionalinei įstaigai – Lietuvos dailės muziejui – būtų tikslinga surengti monografinę žymaus menininko retrospektyvą, kuri specialistams taptų žinių patikrinimo ir papildymo platforma, o eiliniam kultūros žmogui – gražių, ramių ir vis dėlto pasyvių emocijų erdve. Todėl kartais verta į „šventų“ klausimų eilę – kas, kur, kada? – įtraukti ne mažiau svarbius –­ kaip ir kodėl? O užuot kūrus kultinius personalinius mitus, kartais būtina prabilti apie kūrinio prigimtį bei paskirtį, apie amžinas, bet ne įamžinimo problemas. Dar viena aktualija –­ nuolat eskaluojamas kartų konfliktas bei nesibaigianti praeities ir dabarties dvikova. Nesudėtinga numatyti, kad ne vienas „gerų“ tradicijų saugotojas nusivils, gal net pasipiktins tokiu įžūliu muziejaus sumanymu – vienoje parodoje rodyti dviejų skirtingų epochų (mūsų fotografijos kontekste –­ priešininkų stovyklų) menininkų kūrybą ir su fotografijos modernistu Antanu Sutkumi gretinti šiuolaikinio medijos meno kūrėją Ugnių Gelgudą. Tokia jungtis būtų neįmanoma, jeigu patys menininkai nesuprastų jos tikslingumo. Šiuo atveju, beje, ne pirmą kartą pakilęs virš merkantilių ambicijų A. Sutkus toliaregiškai ir išmintingai nutiesia tiltą į lygiavertį dialogą su kolega. Juos skiria tik kintantis erdvėlaikis, kurį kiekviena karta išgyvena ir išreiškia savaip. Paroda nurodo į tą neišvengiamą kaitą, bet nesupriešindama, nepabrėždama skirties, o atskleisdama tęstinumą ir sąlyčio taškus.

 

Vienoje ekspozicinėje erdvėje A. Sutkaus kūrybos retrospektyva „Žmonės“ ir U. Gelgudos audiovizualinė instaliacija „Trintis“ iškelia bendrą vardiklį – menininko santykį su jo erdvėlaikiu. Ši sąvoka nusako pamatinę fotografijos sampratą –­ sulydo erdvę ir laiką į vieningą visumą. Ypač jautrus dviejų kūrėjų įsiklausymas į savo aplinką, sociumą ir tapo jungiamaja grandimi. Autorių dėmesys nukreiptas į bevardžius praeivius, kurie iškyla ir čia pat ištirpsta pilkų šiokiadienių rutinoje, nepalikdami jokių įsimintinų istoriniam laikui ženklų, tačiau nugyventos būties „masė“ niekur nedingsta, ji įsilieja į dabartį kaip pamatinė sąlyga, sukeldama „trintį“ naujame erdvėlaikyje. Šiuos menininkus sujungti paskatino dar vienas netikėtas atradimas – A. Sutkaus 1964 m. Vilniuje padaryta fotografija „Keltas „Antakalnis – Žirmūnai“, kurios herojais tapo U. Gelgudos tėvai (šis faktas paaiškėjo prieš metus, o anuomet jie buvo tik nepažįstami fotografo pakeleiviai).

 

P. Sutkaus tema „Žmonės“ nėra specialiai sumanyta šiai parodai. Jau 1959 m. pradėjęs didžiąją seriją „Lietuvos žmonės“ jis žvelgė į pasaulį kaip į unikalią duotybę –­ fotografui pasaulis yra ne abstrakti substancija, o kasdienis gyvenimas tarp pažinių reikšmių, kurių centre visada yra žmogus. Autorius į fotografiją perkelia abipusiu atvirumu pagrįstas situacijas, pabrėždamas, kad visas žmogaus laikas yra gyvybiškai būtinas alsavimas, todėl jame nėra neesminių, nevertingų, neįdomių momentų. Svarbi kiekviena akimirka, reikšmingas kiekvienas sutiktasis.

 

Menininko metafizinis sąlytis su erdve ir laiku ypač pastebimas vaikų ir senių veiduose, kuriuos jis kone labiausiai mėgdavo fotografuoti. Vieni dar neišmoko, o kiti nebemato prasmės slėpti savo esaties po kauke, todėl nerimas, liūdesys, ilgesys, džiaugsmas, smalsumas yra nesuvaidinti, todėl tikros yra ir trapios būties fiksacijos. Tokiems atvirumo aktams nereikia ypatingos nuotaikos ar vietos –­ galima netyčia susidurti stotelėje, autobuse, valgykloje, susitikti pakeliui į bulviakasį ar atlaidus. Tiesa, A. Sutkui leista dar daugiau – fotografas gali užklysti į kaimo gatvę, kurioje jį sutiks kaip savą, gali net dalyvauti meno mokyklos atrankoje, ir drovūs provincijos vaikai nekreips dėmesio į atvykusį iš sostinės svečią, tarsi juos akylai stebėtų ne fotografo kamera, o vietinė valytoja mosikuotų šluota tarp suolų. Toks besąlygiškas ryšys su žmogumi, matyt, ir yra pagrindinė menininko fotografijų įtaigumo priežastis.

 

Akivaizdi, per visą kūrybą plėtota pasaulėjautos vienovė atsiskleidžia visuose autoriaus darbuose. Kad ir kur A. Sutkus būtų, kad ir ką veiktų, į fotografijas jis perkelia savo etines pozicijas ir idealistinį požiūrį į kiekvieną žmogų. Balansuodamas tarp realybės fotografiškumo ir objektyvu neapčiuopiamos dvasinės erdvės dimensijos, menininkas dramatiškai, tačiau be destrukcijos ar agresijos tiria ir atveria ne tik jį supantį pasaulį, bet pirmiausia save. Išgyvenamos akimirkos tikrumas A. Sutkaus fotografijose atskleidžia svarbiausią, visuose kūriniuose propaguojamą vertybę – gyvenimo pilnatvę. Nesvarbu, kad jo žmogaus paskirtis prasilenkia su didžiaisiais civilizacijos įvykiais: juk būties audinio tankį ir raštą visų pirma lemia mažieji džiaugsmai ir rūpesčiai. Visavertį buvimą sudaro paprasti dalykai –­ kartais pakanka rugsėjo 1-ąją užklysti į rajoninę mokyklą ir padaryti paprasto pionieriaus fotografiją („Pionierius“. Ignalina, 1964), tiesa, vėliau tapusią vienu garsiausių ir kontroversiškiausių kūrinių. Nesureikšmindavo autorius ir susitikimų su asmenybėmis, gal kaip tik dėl to tokie kadrai, kaip 1965 m. padaryta serija „Jeanas Paulas Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje“, ir tapo reikšmingi.

 

A. Sutkus įkalino praėjusį ir įvykius sukaupusį laiką, kuris negailestingai primena apie gyvenimų pradžią ir pabaigą, bet esminė jo fotografijos galia slypi žmogaus sielos slėpinių atodangose – tereikia pažvelgti į žemdirbio akis („Žemdirbio portretas“. Dzūkija, 1969). Tačiau šiandien, kaip teigia fotografas, jis prarado santykį su savo herojumi, o tiksliau – jo herojai pasikeitė, išnyko, ir tą nulėmė ne politinės erdvės kaita. Tokį barjerą sukuria visas postmodernybės pasaulis, siūlantis kitas, menininkui svetimas koegzistencijos formas. Toks anksčiau suprantamas ir artimas buvimas su kitu transformuojasi į atsitiktinius, susvetimėjimu grindžiamus visuomeninius ryšius. Pasikeitė socialinė būvio struktūra –­ nebeliko humanistinio vientisumo, deformavosi etikos kodas, kuris padėdavo fotografui „atrakinti“ žmogų.

 

Tuo tarpu U. Gelguda atranda bendrą kalbą su nauju erdvėlaikiu, nes tai –jo metas. Audiovizualinės instaliacijos „Trintis“ objektu taip pat pasirinkęs anoniminius praeivius, jis išreiškia šiandien kiekvienam pažįstamą jauseną – susvetimėjimą ir uždarumą. Menininkas nesistengia dokumentuoti ir įamžinti savo aplinkos ar įvykių, priešingai, fotoaparato blykste autorius „išdegina“ identifikaciją at/vaizde. Fotografija jam – subjektyvi santykio su erdve ir laiku refleksija. Gelguda abejoja fotografijos, kaip atminties-informacijos sankaupos, fenomenu. Autorius paneigia ir fotografijos, kaip tikrovės dokumento, prigimtį – trindamas realybės ir iliuzijos ribas, jis ignoruoja fotografijos monumentaliąją funkciją dokumentiškai atspindėti pasaulį. Menininkas apeliuoja į vidinę regą, sužadindamas ne tik estetinę pajautą „judančių“ vaizdinių (viena kitą keičiančios skaidrės), bet ir gana skausmingai primindamas apie nenugalimą laiko tėkmę, nuplukdančią mus visus į Nežinią.

 

Instaliaciją sudaro ne tik skaidrių projekcija, bet ir garsas – be sustojimo judantys skaidrių būgneliai sukuria specifinį traškesį. Menininkas (patvirtinęs, kad vaikystėje neturėjo skaidrių projektoriaus, todėl ne nostalgiški atsiminimai pastūmėjo išnaudoti šį efektą) intuityviai pagavo naujojo ir senojo laiko sąšauką. Tiesą sakant, ką vakar fiksavo jo objektyvas, šiandien jau yra praeitis. Ir šaligatviu einantis abejingas jaunimas, ir mitinge dalyvaujantys emocingi senukai, ir juo labiau – krentantis sniegas. Derėtų vardyti būtuoju laiku, tačiau tuo menas ir magiškas, kad bent trumpam, bet patiki jo amžinos dabarties realybe. Tad autoriaus aptikta „trinties“ metafora gerokai išsiplečia – fotografijos medžiagiškumo trintis, kartų trintis, atminties trintis, realybės trintis.

 

Šių metų spalį Salamankoje atidarytoje tarptautinėje parodoje „Rock My Religion“ Gelgudos instaliacija „Žalgiris“ tapo plakatine ir eksponuojama šalia tokių žymių menininkų, kaip Andy Warholo, Yoko Ono, Roberto Franko ir kitų, kurie, akivaizdu, suprato, kad gimė pačiu laiku bei kūrybiškai tai išnaudojo. Tą galima pasakyti ir apie abu parodos „Erdvėlaikis: žmonės / trintis“ autorius –­ jie gimė savo laiku.

 

Dar vienas svarbus faktas, kuris nėra tiesiogiai siejamas su paroda, tačiau argumentuoja jos idėjų aktualizavimą. 1968 m. ryškią takoskyrą tarp fotožurnalizmo ir fotomeno nubrėžė būtent Lietuvos dailės muziejuje surengta keturių anuomet dar fotožurnalistų – Antano Sutkaus („Tarybinė moteris“), Algimanto Kunčiaus („Kultūros barai“), Viliaus Naujiko („Mūsų gamta“) ir Romualdo Rakausko („Nemunas“) – paroda, kuri vertinama kaip pirmasis autoritetingos institucijos fotografijos meno pripažinimas. Per 40 metų Lietuvos fotografija ne tik subrendo kaip kryptingas kūrybinis judėjimas, bet tapo nekvestionuojama meno sritimi, kurią toliau plėtoja jau XXI a. kūrėjai.