A.Sutkaus fotografijose - artima ir asmeniška Lietuva

Vita Morkūnienė

 

Norėdamas fotografuoti , turi mylėti”,- tegia Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus, kurio kūrybos parodos šiuo metu eksponuojamos Lenkijoje, Rusijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

 

Tą dieną, kai kalbėjomės su Antanu Sutkumi, vienu žymiausių Lietuvos fotografu, ryškiausiu “didžiosios” Lietuvos fotografų kartos atstovu, ilgamečiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovu, jo fotografijų parodos buvo eksponujamos Varšuvos, Londono, Maskvos galerijose. Paroda Didžiojoje Britanijoje – jau antroji per šiuos metus. Artimiausiu metu bus atidaryta paroda Peterburge.

Visuose A.Sutkaus parodų pavadinimuose skamba Lietuvos vardas, o ekspozicjose rodomos nuotraukos, darytos prieš kelis ar keliolika metų ar keletą dešimtmečių. Dauguma - sovietmečiu nepublikuotos ir savo valandos laukusios menininko archyve. Ištvėrusios laiko išbandymą šiandien tos nuotraukos jaudina ir žavi, iškalbingai pasakoja dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės Lietuvos gyvenimo istoriją, kurios ženklai įsispaudę kasdieniškuose siužetuose, prijaukintose gyvenimo akimirkose, iki skausmo tikruose ir gyvuose Lietuvos žmonių veiduose.

Vidurvasary su pasisekimu Londone praėjusi A. Sutkaus fotografijų paroda buvo pavadinta “Lietuva, artima ir asmeniška”. Tokia galėtų būti trumpa ir tiksli visos A.Sutkaus kūrybos charakteristika.

Kokia A. Sutkaus fotografijų gyvybės ir ilgaamžiškumo pasaptis? Pokalbio metu Meistras ištars kelias frazes, kurios gali padėti atsakyti į šį klausimą. Jis pasakys, kad visada fotografavo gyvenimą, o ne daiktus. Pasakys, kad visada mylėjo žmones, kuriuos fotografavo. Pasakys, kad savo fotografijomis visada teigė Lietuvą.

 

-Pastaraisiais metais jūsų kūrybos parodos dažniau rengiamos užsienyje negu Lietuvoje. Kodėl?

-Ar tai blogai, kad mano parodų užsienyje daug? Garbė man ir Lietuvai, nes į užsienio galerijas patekti yra sunku. Paprastai neimsi ir nenuvažiuosi - ten turi pakviesti.

- Kartais tenka išgirsti, kad jauniems Lietuvos fotografams pasaulyje sunku prasimušti, kad naujiems vardams sunku būti išgirstiems, nes juos užgožia “senių” praeities ir dabarties šlovė. Kaip pakomentuotumėt tokias kalbas, žiūrėdamas iš vyresniosios kartos ir fotomenininkų sąjungos vadovo pozicijos?

- Nenorėčiau sutikti. Jaunimas per pasaulį eina plačiai ir drąsiai. Štai neseniai vieno jaunojo kolekciją užsienyje nupirko už penkiolika tūkstančių eurų. Ar daug “senių” gali tuo pasigirti?

Į fotomenininkų sąjungą priimam visus, padedam kiek galim: konsultuojame, remiame parodas, rengiame projektus. (Kuriais metais?) surengėme jaunųjų fotografų konkursą, išleidome solidų katalogą su visų dalyvių, praktiškai nežinomų autorių, darbais, įsteigėm daugybę prizų. Gal to per maža, gal tikisi, nori daugiau? Sąjungos narys moka trisdešimt litų nario mokestį, o deda šimteriopai didesnes viltis.

- Kokiomis sąlygomis jūs įėjote į Lietuvos fotografijos kontekstą, kokios paramos galėjote tikėtis?

- Kai aš buvau jaunas, buvo tikro kapitalizmo sąlygos – viską reikėjo daryti pačiam. Turėjai daryti geras nuotraukas, turėjai stengtis, lakstyti, dalyvauti parodose, bandyti prakišti nuotraukas į spaudą.

- Ar jūsų “geros nuotraukos” nuotraukos supratimas su metais smarkiai pasikeitė, ar tai yra nekintamas dydis?

- Manyje jis nesikeitė: gera nuotrauka yra ta, kuri turi išliekamąją vertę, kurią nufotografavai 1959 metais, kurią šiandien pakabini kur nors Maskvoje ar Londone, ir ji žmonėms įdomi.

- Kas turi būti tokioje nuotraukoje?

- To nepasakysi žodžiais - turi būti gyvenimas. Aš fotografuoju gyvenimą, kiti – fotografuoja daiktus. Kiekvienas pasirenka laisvai, ką jis nori fotografuoti.

- Ar žybtelėdavo galvoje mintis, kad štai - tas kadras, kuris išliks ilgam?

- Žinoma, tik ne visas tas nuotraukas tuomet galėjai rodyti. Mūsų kartai neretai prikišdavo, kad juodinam Lietuvą, rodydami ją tikrą ir kasdienišką, gyvą, o ne paradiškai nupudruotą.

- Jūs laikomas lietuviškosios fotografijos mokyklos pradininku. Su jumis atėjo visa plejada jaunų, talentingų fotografų, dabar vadinamų “didžiąja” Lietuvos fotografų karta. Kaip atsitiko, kad tokioj nedidelėj šaly kaip Lietuva užaugo tiek daug fotografijos talentų?

- 1965 metais aš fotografavau Žaną Polį Sartrą. Penkias dienas lydėjau jį Nidoje, kalbėjomės apie literatūrą. Jis manęs paklausė, ką aš rašau - prozą ar poeziją? Ne, sakau, aš fotografas. Už galvos susiėmė žmogus – jis neprisileido jokių fotografų, tik prancūzą......... Tnebebuvo kur trauktis - tai buvo paskutinė kelionės. “Atsiųsk nuotraukas.” Nusiunčiau, buvo labai patenkintas – spausdindavo jas savo knygose ir ant viršelių dėdavo…

Jis tada manęs klausė: “Kiek jūsų kartoj yra talentingų fotografų?” Pradėjau skaičiuoti: Macijauskas, Rakauskas, Ruikas, Kunčius, Luckus… Sakau: “Mane pridėjus – šeši. “O kiek gyventojų?” “Trys milijonai”. Sako: ” Jums pasisekė: Prancūzijoje dešimt kartų daugiau gyventojų, o vienoje kartoje yra tik vienas talentingas”.

Tikrai pasisekė. Galima sakyti, kad ir jaunojoje kartoje turime penkis šešis talentingus fotografus, kurie dabar važinėja po tarptautinius festivalius, su savom parodom, yra populiarūs, žinomi, vertinami.

- Ar kada bandėte galvoti, kodėl taip yra?

- Todėl, kad buvo sukurta organizacija. Aštuoniolika metų - vienintelė tokia visoje Sovietų Sajungoje. Viena vertus, tada mes buvome ideologinėje priespaudoje ir reikėjo ieškoti visokių kompromisų. Kita vertus, buvome ūkiskaitinė organizacija, dirbome po visą Sąjungą, turėjome pinigų, galėjome padėti savo žmonėms.

Maskva mumis nesidžiaugė. Užsienyje išeidavo darbai, o po jais užrašas – Lietuva. Kasmet kildavo didesnių ar mažesnių skandalų, kasmet grasino uždaryti, bet išgyvenome.

- Gal būta ir kitų fotografijos gyvastingumo priežasčių? Gal tiesiog fotografija “tinka lietuviui prie veido”, gal tai tinkamas būdas ne tik išreikšti save, bet ir susikalbėti su kitais?

- Kadaise leisdavau daug knygų. Dideliais tiražais. Visos jos būdavo deficitinės, reikėdavo kažkam nešti kavos ar saldainių dėžutę, kad gautum. Vadinasi, žmonėms jų reikėjo.

- Daug metų buvo svarstoma, ko daugiau fotografijoje: dokumentikos ar meno? Ką apie tai manote jūs?

- Fotografijoje yra visko. Ir meno, ir komunikacijos, ir gyvenimo realybės fiksavimo. Šiandien fotografija plačiai naudojama vaizduojamajame mene. Jos yra tarpdisciplininiuose menuose.

- Jūsų gyvenimo epizodas su Ž.P.Sartru rodo, kad fotografui ne pro šalį išmanyti ir literatūrą, kitus menus. Ar su daugeliu fotografų, kuriems šiandien yra dvidešimt šešeri (kiek tada buvo jums), su kuriais Ž.P.Sartras turėtų apie ką kalbėtis penkias dienas?

-Manau, kad dabar, toje vartotojiškoje visuomenėje, ne tik jauniesiems, bet ir vyresniesiems reikėtų daugiau skaityti, lavintis. Ir aš neturiu kada skaityti. Neseniai gavau dovanų čekį, nusipirkau už penkis šimtus litų knygų – kada perskaitysiu nežinau. Kažkada skaitydavau po 10-12 valandų.

Skaityti reikia atsidėjus. Skaitymas yra prabanga...kaip ir teatras, koncertai. Galbūt stiprios sveikatos žmogui tai įmanoma aprėpti.

-Bet stiprios sveikatos ir alkanos dvasios derinys toks retas mūsų dienomis.

- Taip, ir mano sveikata nestipri. Aš jau rengiuosi iš sąjungos išeiti. Aš asmeniškai esu suinteresuotas, kad Lietuvos fotografija liktų jaunų talentingų žmonių rankose.

- Ar šiuo požiūriu esate optimistas ar pesimistas?

- Kūrybiniu požiūriu - optimistas. Truputį sunkiau bus surasti vadovą, nes jis turės aukoti savo talentą, negalės daug laiko skirti kūrybai. Kita vertus, pas mus trūksta gerų menedžerių, prodiuserių, kurie galėtų spręsti finansinius reikalus tvarkyti. Nes sąjungos finansavimas yra vis mažėjantis ir mažėjantis.

- Esate bendravęs su daugeliu iškilių Lietuvos žmonių, tačiau fotografijose dominuoja ne jie, o Lietuvos eilinis.

-Iš tikrųjų mano kūryboje svarbiausias - paprastas žmogus. Nesivaikau žymenybių portretų. Mane labiausiai domina žmogaus egzistencija, o žymus žmogus dažnai būna su kauke.

- Jūsų fotografijų žmonės labai skirtingi, įvairūs, tačiau geriau įsižiūrėjus, juos vienija žodžiais sunkiai nusakomas - genties - ženklas.

- To ir siekėme- teigti Lietuvą, pasakoti apie lietuvius, savo gentį. Šiandien tas genties ženklas yra pavojuje, Lietuvą šiandien labai nusausina emigracija. Bet aš optimistas - gal ją išgelbės jaunoji karta?

- Ką jūs fotografuojate šiandien? Ar fotografuojate?

- Beveik nefotografuoju. Archyve darbo iki kaklo - nežinau, to gyvenimo man dar kiek... Noriu kuo greičiau su Sąjunga baigti, į archyvą įlįsti.

- Ar pats bent nutuokiate, ko ir kiek yra tame jūsų archyve?

- Sunku nutuokti- traukiu ir traukiu. Iš to gimsta naujos parodos.

- Kažkur skaičiau, kad įvardijote per 700 000 kadrų. Ar, objektyviai žiūrint, tokio archyvo sutvarkymas yra vien jūsų asmeninis reikalas?

- Objektyviai žiūrint, tai yra paveldo reikalas. Tai yra dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės, lietuvių dvasinio paveldo reikalas. Deja, valstybei tai nerūpi. Niekam nerūpi.

Svarstau, kas jau labai greitai gali atsitikti su lietuvių fotografijos paveldu. Paprasčiausiai jo gali nelikti arba jis atsidurs užsieniuose. Mūsiškiai nė neįtaria kokios tai yra vertybės finansine išraiška.

- Kiek laiko jums reikėtų sutvarkyti archyvą ir atlikti kitus svarbius darbus?

- Gyvenimo turbūt neužteks...