Istorijos sugrįžimas į Europą

MENAS BALTIJOS ŠALYSE: Vienos parodos Berlyno menų akademijoje apžvalga

Matthias Flügge, Eckhardt Gillen



Prieš beveik ketvirtį šimtmečio Peter Bender iškilmingai paskelbė “Ideologinio amžiaus pabaigą” ir pranašingai aprašė “Europos europietiškėjimo” galimybes. Keletą metų vėliau György Konrad, ilgalaikis Menų akademijos narys ir buvęs prezidentas, “Europinio identiškumo idėjoje” suvokė prieštaravimą dėl ilgalaikio bloko sistemos stabilumo. Griežtai į Vakarus ir Rytus padalintame pasaulyje vien jau vietos nustatymas kaip vidurys buvo provokacija. “Vidurio Europa” inteligencijos iš buvusios Dunojaus monarchijos šalių (šalia Konrad, visų pirma Vaclav Havel ir Milan Kundera) sluoksniuose tapo griaunamuoju slapyvardžiu “margumui”, įvairovei, skirtingumui, savimonei, kuris išplaukia iš įvairumo, ir neneigė jo margaspalvio antrojo plano: vienuolika tautų visiškai gerai sugyveno k.u.k. imperijoje. “Mūsų vietovėje homogeninė nacionalinė valstybė yra išimtis ir nenaudojama kaip norma. Mūsų heterogeninei tikrovei netinka jokie homogeniniai vaizdiniai ir formos. Mes nesame vienakalbiai, įvairios vertybių sistemos ir mąstysenos egzistuoja viena šalia kitos.”

Priėmus aštuonias Vidurio ir Rytų Europos šalis 2004 m. gegužės mėn. 1 d. į ES, po 59-erių metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europos svajonė tapo realybe, meninis Europos padalijimas galų gale buvo panaikintas.

 

Šis įstojimas į ES buvo mielai laukiama dingstis pakviesti menininkus iš šios Europos dalies į Berlyną. Juos visus sieja totalitarinė patirtis sovietinio visuomenės modelio, kuris savo universalaus reikalavimo pagalba po karo apsprendė Vidurio ir Rytų Europos šalių likimą.

Kaip elgėsi įvairių kartų menininkai su susiskaidymo situacija iš Vakarų? Kaip jie reagavo į nustebinusį Berlyno sienos griuvimą ir socializmo pabaigą Rytų Europoje? Kokias kultūrines vertybes, kokį meno supratimą jie atsineš kartu į ES?

Paveikslai, ženklai ir nuomonės, kuriuos jie mums pristato, paaiškina, kaip mažai mes žinome apie transformacinius procesus, traumas, baimes šiose šalyse. 15-a metų po Sovietų Sąjungos žlugimo Europa yra vis dar padalinta “Nesuvokimo mūro siena” (Christoph von Marschall). Europos integracija vietoj to yra administraciniu būdu vykdoma Briuselio biurokratijos technokratine kalba apie regioninius fondus ir pieno kvotas. Nacionalinio identiškumo, naujų istorinių vaizdų ieškojimas ir atsiskaitymai su “abiem praėjusio šimtmečio totalitarizmais” ten priešingai susiduria su varomaisiais politiškai teisingais požiūriais senojoje Europoje. Prisiminkite tik dėl to ūmią Salomon Korn’o, centrinės žydų tarybos Vokietijoje prezidiumo nario, reakciją į Sandra Kalnietes kalbą Leipcigo knygų mugėje 2004 metais. Apie savo biografijos užkulisius ji kalbėjo: 1952 metais ji gimė Sibire, kur buvo deportuoti jos tėvai. Tik 1959 metais, būdama septynerių metų, ji susipažino su savo gimtine Latvija.

Tomis savaitėmis, kuriomis “pirmadienio demonstracijos” paskelbia kovą “bankrutavusiai laisvos rinkos ekonomikos sistemai” naujose federacinėse žemėse, ir daugelis vokiečių abiejose šalies dalyse puoselėja mintį, ar nepaisant daugelį kartų prisiektos “vidinės vienybės” po daugiau kaip 15 metų galėjo kas nors nepavykti iš pagrindų, turint omenyje sistemų suvienyjimo procesą, iškyla klausimas, ar tik mūsų kaimynai į rytus nuo Oderio neištraukė geresnį istorinio sprendimo bilietą. Ar jie, buvę VDR partneriai Comecon ir Varšuvos pakte, gavo netiksliai skirtą pereinamąjį laikotarpį (15-os metų + kiti laikotarpiai po įstojimo nuo septynių iki dvylikos metų) laipsniškam jų politinių, teisinių, kultūrinių ir ekonominių struktūrų pritaikymui prie tų pačių senosios Europos struktūrų, kurių pirmoji laisvai išrinkta VDR vyriausybė 1990 metais, jaučiant gatvės spaudimą ir persikėlimą bei emigraciją į Vakarus, vienijimosi procesų gausybės metu to atsisakė arba nepareikalavo? Žvelgiant retrospektyviai, Dohnanyi komisija, tarp kitko, pavėluotai įrenginėja “Ypatingąsias ekonomines zonas” nesėkmingiems ekonominiams projektams ir yra atsakinga už aukštą nedarbingumo lygį, paplitusį naujosiose federacinėse žemėse.

Žinoma, šis palyginimas nėra tikslus. ES naujos valstybės – narės po Sovietų Sąjungos žlugimo tapo savarankiškomis vienos pačios, be šeimyninių brolių ir seserų ryšių anapus sitemos ribos. Jos norėjo ar ne, turėjo susitvarkyti savo namus, nuo pačios mirusios apačios iki pat kolektyvinių prisiminimų liekanų grindžiamo viršaus. Jos vienos pačios nustatė “ terms of trade - prekybos sąlygas”, bei savo šviežiausios praeities po karo susidūrimo bei ginčo, vokiečių užėmimo ir rusų – sovietinės okupacijos intensyvumo laipsnį, o po to taip pat ir savo santykį su savo istorija bei tradicijomis.

Kultūros ministrė Helena Demakova, kuri kaip šiuolaikinio meno kuratorė turi pasaulinį kontaktų tinklą, yra ne tik pareiginga bei angažuota kultūros politikė, besirūpinanti kultūriniais infrastruktūros projektais Latvijoje, tokiais, kaip šiuolaikinio meno muziejaus, koncertų rūmų ir naujos nacionalinės bibliotekos Rygoje statyba, bet ji tuo pačiu metu savo latvių kalbos ministerijos praplėstos kompetencijos pagalba įtakoja šalies saugumo ir užsienio politiką. Kalbos politika, visų pirma Latvijoje, kur gyvena tik 58 procentai latvių, yra strateginė politikos sritis, turinti daug rizikos NATO – narės saugiai padėčiai. Lietuvos valstybinė krizė dėl prezidento Rolando Pakso glaudžių kontaktų su vienu rusų verslininku, kuris, buvo kalbama, turįs glaudžių ryšių su rusų mafija, yra to simptomas. Latvijos arba Estijos valstybės piliečiu su visomis pilietinėmis teisėmis, visų pirma rinkimų teise, gali tapti tik tas, kuris yra įvaldęs tos šalies kalbą ir, žinoma, žino šalies konstituciją bei istoriją.

Dėl šių priežasčių tokie darbai, kaip Kasparo Gobas Moorland – Pelkynas, yra suprantami tik tada, kai yra pamatomas reportažas apie rusų durpininkų darbą ir gyvenimą Latvijos šiaurės rytuose, Sedoje, kaip laiko saloje, kurioje nuo 1952 metų nesavanoriškai buvo užkonservuota senosios Sovietų Sąjungos dalelė.

Estų fotografė Eve Kask pateikia stambiaplokščių statybos gyvenvietės Talino pakraštyje vieno 72-ų butų daugiabučio namo gyventojų portretus, kuri kažkada buvo suplanuota 160.000 žmonių. Adresas Kärberi 37, kuriuo Eve Kask pavadino Berlyne pirmą kartą parodytą darbą, pagal sovietinį paprotį primena apie nusipelniusį statybininką ir socialistinio darbo didvyrį Kristjan Kärber. Gatvių pavadinimai ir paminklai dar ir šiandien Rytų Europoje byloja apie pavyzdinio sovietinio žmogaus tipą, kuris savo nesavanaudiško charakterio dėka jau pilnai sudvasino komunizmo idėjas, tai reiškia, turėjo įgijęs kolektyvizuotą suvokimą. Todėl šis abstrakčiai bendras stebuklingas charakteris turi būti vėl apipavidalintas savo individualizavimo tikslais „keletu atsitiktinių atributų kaip (strazdanos, pypkė, drūti posakiai)“.

Eve Kask fotografuojamų kartu gyvenančių gyventojų spektras yra estų visuomenės veidrodis ir sovietinių valdininkų absurdiškos, dirbtinės industrializacijos politikos pavyzdys, kuris leido iš toli į gamybos vietą gabenti žaliavas ir darbininkus, kad gatavi produktai vėl būtų transportuojami atgal dideliais atstumais. Ši politika vadinosi „sovietizacija“, atitinkanti Jaltos susitarimo interpretavimą dėl antihitlerinės koalicijos per Staliną interesų sferų markiravimo Vidurio ir pietryčių Europos atžvilgiu. Bandymas šias šalis politiškai, administraciniu požiūriu ir ekonomiškai prilyginti sovietinės ekonomikos ir jų funkcijų mechanizmų poreikiams užsienio politikos požiūriu vedė prie Šaltojo karo paaštrėjimo ir vidaus politikoje nuo 1950-1951 metų prie vienapusiško sunkiosios ir ginklavimosi pramonės (Vakaruose buvo kalbama apie „tonų ideologiją“) vystymo, kadangi sovietinė vyriausybė manė galimu šaltojo karo pasikeitimą į karštąjį karą tarp kapitalistinio ir socialistinio lagerių penkiasdešimtųjų metų pabaigoje.

Su politine sąvoka „Rytų blokas“ iš Vakarų Europos supratimo buvo ištrinti visi kraštai, miestai, visos kalbos, kultūros, esančios anapus Elbės.

Šiandien menininkai šias šalis vėl piešia dvilypio blokinio mąstymo atbukinta prasme seniems, jau beveik prarastiems vidurio rytų europietiškų kultūrinių kraštovaizdžių pereinamiems laikotarpiams ir sienoms. Jų paveikslai mums padeda prisiminti pamirštų, nutolusių giminaičių paiešką istorinėje ir kultūrinėje niekieno žemėje – pagal vakarų europietišką požiūrį – anapus Šaltojo karo demarkacinės linijos.

Pačioje mažiausioje geografinėje erdvėje pasirodo, pavyzdžiui, iš pažiūros toks kompaktiškas, lengvai suprantamas „Pabaltijo“ pasaulis – pamiršta religinė, etninė, socialinė, kultūrinė ir kalbinė įvairovė. Estų kalba priklauso ugro – finų kalboms, todėl estai buvo geriau informuoti apie Vakarus, nei kitos Sovietų Sąjungos tautos. Ryga ir Talinas yra protestantiški Hanzos miestai su tokia pat Šiaurės Vokietijos plytų gotika kaip ir Štralzunde, Greifsvalde, Vismare, Rostoke ir Liubeke. Ryga kartu yra ir pramoninis centras su 19-o šimtmečio darbininkų kvartalais, turgų halėmis, milžiniškais pramoniniais įrenginiais ir erdviais, aristokratiškais jaunimo stiliaus gyvenamaisiais kvartalais. Lietuva, priešingai, yra kaimiška ir suformuota labai gilių katalikiškų tradicijų. „Niekur kitur nėra tiek daug dangaus, kiek svogūnas turi lukštų“ (Johannes Bobrowski). Vilnius, lietuviška Roma su savo nesuskaičiuojamomis barokinėmis bažnyčiomis, yra orientuotas labiau į Krokuvą ir Varšuvą.

Toliau ir arčiau, šen bei ten mes matome pažįstamus gamtovaizdžius, valstiečius, žvejus, darbininkus, vaikus, namus, interjerus ir kartu išsigąstame to, kokia svetima ir nutolusia mums tapo ši kultūrinė erdvė.

Ypač fotografijose iš Lietuvos yra matoma epinio laiko jausmo išraiška. Kaip laiko šliuzą parodos lankytojas sutinka labirintinį lietuvių fotografo Antano Sutkaus foto archyvą, kuris dar prieš 15 metų kataloguose figūravo kaip tarybinis fotomenininkas. Jo juodai baltos fotografijos pažvelgia į „Homo sovjeticus“ kasdienybę tarp Vladivostoko ir Rygos. Tai blaivūs žvilgsniai be įkarščio ir pykčio į svetimą, varganą ir ritualizuotą pasaulį, kuris yra pažymėtas sovietinės vieningos kultūros įkeitimo detalėmis. Nei teigiamai ar pritariamai paaiškinamai, nei iš tolo kritiškai, bet pilnai įsijautęs į savo amžininkus Sutkus dokumentuoja sustojusio laiko tarp 1959 ir 1989 metų niūrią esė. Kartu su sovietinės imperijos žlugimu jis prarado savo temą ir nuo to laiko pasišvenčia savo archyvui su daugiau kaip 700.000 negatyvų, kurių geriausią rinktinę galima pamatyti šioje parodoje.

Bedarbio žvilgsnis (1964) arba liūdnos plikagalvio, aklo pionieriaus akys (1965) nebepaleidžia stebėtojo. Šių nuotraukų aura pasirodo esanti atspari jos sugriovimui per masines fotografijos reprodukavimo priemones. Jos veikia kaip vieninteliai egzemplioriai, ne kaip trumpalaikės, bepasikartojančios kopijos. Vienkartiškumas ir trukmė šiose fotografijose susikerta taip glaudžiai, kaip trumpalaikiškumas ir pasikartojimas anose. Fotografiniame pasakojime įvykiai pereina į patirtį, kurios nėra arba ji yra pareikalaujama, kaip ir pastovus nuotraukų informacijos srautas, kuris padaro mus nejautrius svetimo patirčiai.

„Kas buvo kitaip, klausiama šiandien, tų žmonių anapus magiškos linijos, jų mąstyme, jų kultūroje. Ar jie pramiegojo laiką monotoniškai slenkant įvykiams ir paranoiškai užsisklendę? Ar tik dabar, po to, kai sugriuvo laiko mūro siena, jų biografijos vėl įsilieja į didelę bendrą istorijos srovę?“ jau 1992 metais klausė Durs Gruenbein.

„Mes gyvenome be istorijos, taip kaip medis be šaknų“, tvirtina miesto restauratorius iš Klaipėdos (buvusio prieškarinio Memelio). Nelauktas istorijos sugrįžimas po 1989 metų įgalino intensyvų atsigręžimą į savas tradicijas. Daugelis menininkų bando iš naujo nustatyti savo kultūrinį identiškumą Europos polifonijoje ir ieško savo kilmės ir identiškumo, kuris tapo nebeaiškus dėl masinių deportacijų į Sibirą ir griežtos rusifikacijos politikos po 1944 metų. Visuomenės elitas per keletą deportacijos bangų buvo ištremtas į Gulagą, kai daugelis jau mirdavo transportuojami gyvuliniuose vagonuose. 120.000 iš 1,5 milijono latvių tapo šių deportacijų aukomis.

Deimantas Narkevičius savo filme Legend Coming True – Besipildanti legenda (1999) pagyvenusios moters jidiš nuspalvintu rusišku akcentu pagal jos asmeninį gyvenimą pasakoja Lietuvos žydų istoriją. Lygiagrečiai matome keturių vietų vaizdus Vilniuje ir jo apylinkėse, kurios ypatingu būdu yra susijusios su žydų gyventojų, tarp kitko geto istorija. Abu kartu su vokiečių okupacijos pradžia 1941 m. rugsėjį įrengti getai abipus „Vokiečių gatvės“, į kuriuos buvo suvaryta apie 60.000 žydų, buvo nacių likviduoti 1941 m. spalio mėn. 21 d. ir 1943 m. rugsėjo mėn. 23 d. Iš 220.000 žydų Lietuvoje, kurie nuo 15-o amžiaus sudarė religinį, dvasinį ir kultūrinį naujųjų laikų judaizmo centrą, 94 procentai buvo išžudyti vokiečių okupantų, kuriems talkino padėjėjai lietuviai. Geto likučius nugriovė pokario sovietinis miesto planavimas. Mažojo geto teritorija, įsiterpusi į rūpestingai rekonstruoto ir restauruoto senamiesčio topografiją, dar ir šiandien tebėra akla dėmė. Vietoje Didžiosios sinagogos, kuri siūlė vietos 5.000-iams tikinčiųjų, dabar stovi pilkas vaikų darželio specialiosios paskirties pastatas, jam priešais kažkada mažai apstatytame plote driekiasi sporto aikštė. Rytinio buvusio geto užstatymo vietoje prie vokiečių gatvės stovi gyvenamieji blokiniai stalinistinio stiliaus penkiasdešimtųjų metų namai. Pati gatvė, kuri turėjo būti perstatyta į daugiajuostę magistralę, šiandien yra aikštė su skveru.Tik nuo geto likvidavimo 50-mečio 1993 m. rugsėjį paminkliniai akmenys primena apie geto vadovą ir 1950 metais sugriautas žydų kapines. Lietuvos vadoybė, kurios valstybės prezidentas Algirdas Brazauskas 1995 metais atsiprašė Knesset‘e, neseniai nusprendė atstatyti geto dalis. Buvo girdėta, kad konkursas jau paskelbtas.

Lenkų menininkė Zofija Kulik su savo pirmą kartą Vokietijoje parodytu darbu From Siberia to Cyberia – Nuo Sibiro iki kibernetikos (1998 – 2004), susidedančiu iš 168 lentelių keturiomis eilėmis viena virš kitos po 42 laukelius, nutiesia asociacijų lauką tarp mitinių šalčio sukaustytų tremties vietų Sibire ir virtualaus Londono „Cyberia Cafe – Kibernetinės kavinės“ pasaulio. Istorija ir istorijos, įvykiai ir kasdieninės scenos, vaizdų bei paveikslų srautas, kuris nenutrūkstamai sklinda mums iš televizoriaus ekrano, išsikristalizuoja kaip kaleidoskope (žinomi kaip gražių vaizdų žiūrovai) į griežtus, kilimus primenančius ornamentinius laukus. Stebėtojas gali dykinėdamas praeiti pro šalį 17.160 ekranų. Iš „tuščių laukelių“ sudaryti zigzaginiai moduliai kaip scheminis žingsniuojančiojo personažas skaido bet kokią tęsiamą momentinių fotografijų seką, kurią Zofija Kulik išplėšė iš vaizdų kanalų srovės. Kiekvienas atskiras vaizdas gali būti identifikuojamas stipraus lygiagretaus komentaro dėka. Scenų išdėstymas ant atskirų lentelių jokiu būdu nėra atsitiktinis. Vaizdai susiklosto į tiksliai sukomponuotus istorijos facetus, kurie byloja apie valdžios fizionomiką ir kūno kalbą, masės ornamentą, totalinio viešpatavimo elementus ir kilmę (Hannah Arendt) bei „vaizdų galią“.

Pirmoji lentelė atidaro istorijos kaleidoskopą, tarp kitko, su Stalinu, Kristaus ikona, gamybos pirmūnu, Trockiu, Leninu, Špero reichskanceliarija, Arnoldo Brekers kalavijo nešėju, Veros Muchinos darbininku ir kolūkio valstiete, Musoliniu ir Mao ir baigiasi tuo tarpu ties 168-a lentele amerikiečių kareiviams patikrinant Sadamą Huseiną 2003 metų gruodį. Paskutinis vaizdas rodo satelitinę anteną. O tada kažkur tarp 112-os lentelės 12-oje ir 13-oje eilėse nuo viršaus randame loginę seką apie “Leni Riefenstahl su fotokamera šoka su Nuba. Vaizdų bei paveikslų galia... Plakatas šokių vakarui su Leni Riefenstahl iš 1924 metų. NOLLENDORFPLATZ (Nolendorfo aikštė). Leni Riefenstahl: “Ši geležinkelio stotis pakeitė mano gyvenimą. Čia aš staiga atradau plakatą Berg des Schicksals – Likimo kalnas. ... Leni Riefenstahl su puikiausia skraiste. Berlynas, 20-ųjų metų pradžia. “Karas buvo pralaimėtas, o tauta nusivylusi. Žmonės skurdo ir badmiriavo...” Berlynas 1992-aisiais. Specialiai tam filmui Leni Riefenstahl dar kartą aplankė legendinę UFA-studiją... Statiniai Fritz’o Langs Metropolis – Metropolijai, kuris tuo pačiu laikotarpiu Babelsberg’o UFA-studijose atsirado kaip Šventasis kalnas... Tai buvo mano mėgstama vieta, kur negalėjo būti nė vienos stačios sienos, į kurią aš nebūčiau užkopusi...”

Tai, žinoma, joks atsitiktinumas, kad tokia totalitarinio viešpatavimo formų vaizdų bei paveikslų enciklopedija atkeliauja iš Vidurio Europos. Vidurio europiečio mentalinę padėtį György Konrad palygina su vyru, kuris praveria akis ir savo lovoje pamato stovint du vyrus, kurie jam praneša, kad jis yra suimtas. “Tu veltui priešiniesi, bausmė neišvengiama (...) Kafkos Prozeß –Procesas yra tipiškas vidurio europietiškas romanas. Jis pasakoja apie tai, kad žmogus veltui primygtinai užtikrina savo teisę prieš kitą, prieš kažin kokią anoniminę valdžią, jo padėtis dėl to bus tik dar blogesnė. Jei jis nori sau padėti, tai jis turi nuolankiai priimti tai, kad jis yra kaltas, kad aukštesnieji organai yra teisūs, kad jie yra protingesni, tikėtis jų atleidimo, lyg bematant nusivylęs primygtinai užsitikrintų nekaltumą. “Taip pat ir Tiimothy Garton Ash nustato, kad “tiksliausias, nuodugniausias ir šiurpiausias totalitarinio košmaro vizijas”, absurdiškiausius biurokrratinio viešpatavimo kraštutinumus galima rasti pas Vidurio Europos savitus autorius Broch’ą, Kafką, Musil’į, Roth’ą.

Mažųjų Vidurio Europos šalių likimas, kurios šimtmečiais jautė grėsmę iš savo kaimynų kontinento Vakaruose ir Rytuose savo kultūriniame ir nacionaliniame tapatume, stimuliavo ypatingą energiją ir pergyvenimo techniką.

Abiejų Lietuvos skrydžio pionierių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istorija, kurie 1933 m. liepos mėn. 15 d. 6 val. 24 min. Niujorko vasaros laiku startavo iš Floyd Benner oro uosto Niujorke ir sėkmingai kirto Atlantą, ir kada jų lėktuvas liepos mėn. 17 d. nulis val. 36 min. Berlyno laiku to meto Vakarų Prūsijos Soldin’e, likus 650 kilometrų iki jų tikslo, tuometinės Lietuvos sostinės Kauno, blogo oro metu tragiškai nukrito, turi simbolinį charakterį. Kad du lėktuve sudužę didvyriai kaip nenuginčyjami nacionaliniai savo šalies herojai savo gimtinėje turi nemenką populiarumą, yra būdinga jų mažos Vidurio Europos šalies likimui. Kaip šventą skrynią Kauno karo muziejaus atminimo vieta saugo vienmotorės “Lituanikos” liekanas ir menką likusią pilotų mantą. Jų portretai šiandien puošia 10 litų banknotą.

Nacionalinio išnykimo trauma figūruoja kur tik galima nesąmoningai, net ir už Estijos genomo projekto. Estijos parlamentas 2000 m. gruodžio mėn. 14 d. stebinančios daugumos pagalba nusprendė įrengti genų duomenų banką, kuriame vieną dieną moksliniam tyrimui ir farmacinei pramonei bus prieinamas beveik 1,4 milijono estų paveldėtinis turtas. Kaip pastebėjo FAZ-leidėjas Frank Sennfmacher, pusė šimtmečio “be žinios dingusi šalis prie Baltijos jūros... į tarptautinę prekybos ir prekių apyvartą implantuoja naują ... iki šiol nežinomą žaliavą: savo tautos paveldėtinį turtą DNS ... savo biologinės egzistencijos programinę įrangą...”

John Smith, fiktyvi abiejų estų menininkų Marko Mäetamm ir Kaido Ole figūra, yra genų technikas vokiečių idealizmo dvasia, kuris po ilgų studijų Getės institute Štutgarte buvo jo išsiųstas į estišką provincijos miestą Rapla, kad ten stebėtų abu menininkus kaip mokinukus ilgalaikio eksperimento metu. Su abiejų berniukų sprendimu pastatyti raketą, kad iš savo provincijos lizdo pakiltų į žvaigždes, yra cituojama avangardo svajonė apie toje pusėje transcendentuojančią svajonę, galbūt aliuzija į Ilya Kabakowo instaliaciją The Man who flew into space from his apartment – Žmogus, kuris skrido į kosmosą iš savo kambario (1986), kuri dokumentuoja, kaip Kabakovo Maskvos ateljė kaimynas iš namo, esančio Sretenski bulvare 6/1, per skylę stoge katapultos pagalba pakilo į “Anapus”.

Estų menininkas Marko Laimre priešais parodos lankytoją, skambant vestuvių maršui ir apsirengęs nuotakos suknele, plevena ES – lėšomis restauruotomis savo gimtinės gatvėmis. Laimre primena apie savo šalies suvienijimą su ES tarsi apie vestuvių ceremoniją. Žinoma, nuotaka yra savo istorinės atminties akivaizdžiai traumuota, į kurią įstrigo praėjusių prievartinių suvienijimų arba, kitaip tariant, išprievartavimų kupina baimės patirtis. Menininkas spėja apie genetinę ligą ir pasigenda antikūnių karščiavimo sušvelninimui. Už gražios išorės tyko kliedesys karščiuojant: E.U.Positive – ES konstruktyvumas.

Jo dabarties diagnozę palaiko daugelis jo kolegų. Be išbandytų ateities vizijų, kurias siūlė komunizmas ir kitos patriotinės, nacionalistinės ir katalikiškos ideologijos, viskas lieka atvira, nieko užtikrinto. Vizualūs pokalbiai visose šiuolaikinio meno informacinėse priemonėse Rytų Europoje komentuoja šį perversmą labiau kaip sugriuvimą, negu iškilimą. Tuo jie mums atveria akis dviprasmei kasdienybei postsocialistinėse šalyse ir siurealius transformacinio proceso aspektus: “Mančesterio kapitalizmas”, migracinės srovės, etninės mažumos, poststalinistinės struktūros ir mentalitetai. Menininkai ginasi nuo viską praryjančios informacinių priemonių ir vartotojiškos visuomenės, kurioje istorija tapo laisvai cituojamu ženklų arsenalu ant marškinėlių ir pop muzikoje.

Tik tariamame prieštaravime dėl vietos ir identiškumo ieškojimo beveik išskirtinai yra naudojama anglų kalba kūrinio pavadinimams, citatoms Vidurio ir Rytų Europos menininkų darbuose. Tai nėra madinga norimo internacionalumo išraiška, o blaivus ir realistiškas savo šansų įvertinimas jau nuo seno globalizuotoje, tarptautinėje meno rinkoje. Serbų menininko rašto darbas xxx deda tašką – žinoma angliškai – “An artist who does not speak English is not an artist – Artistas, kuris nekalba angliškai, nėra artistas”.

Lygiagrečiai su informacijos, finansinių rinkų ir prekių mainų globalizavimu meno standartai ir atitinkama kultūrinė meno institucijų, meno kritikos, meno rinkos (galerijų, meno konsultantų, kolekcionierių) infrastruktūra, kurie nusprendžia dėl naujų menininkų ir kūrinių asignavimo, įvertinimo, klasifikavimo, yra amerikiečių ir vakarų europiečių rankose. Paguoda viena, kad meno rinka kaip didžiulis niveliuotojas ideologiškai ir morališkai yra neutralus. Ši “rinkos alchemija” (Walter Grasskamp) rūpinsis tuo, kad meno rinkoje suartėtų tai, kas nesudaro visumos.

 

Matthias Flügge, Menų akademijos viceprezidentas, ir Eckhardt Gillen iš Berlyno federacinės žemės muziejaus pedagoginės tarnybos, 1997 m. vienas iš parodos Deutschlandbilder – Vokietijos vaizdai kuratorių Berlyno Gropiusbau, ankstyvą vasarą per keletą savaičių apkeliavo Vidurio, Rytų ir Pietų Europos šalis. Jų meninio tyrimo rezultatą bus galima pamatyti nuo 2004 m. rugsėjo mėn. 18 d. iki 2004 m. lapkričio mėn. 7 d. pavadinimu E.U. positive Kunst aus dem alten Europa – ES konstruktyvus menas iš senosios Europos Berlyno menų akademijoje. Čia atspausdintas rašinys yra truputį sutrumpinta ir modifikuota teksto redakcija, kuris pasirodys parodą lydinčiame laikraštyje.