Human interest arba concerned photography - tai dvi jau išėjusios iš mados sąvokos. Tačiau šių sąvokų negalima apeiti, kai kalbama apie 1939 m. netoli Kauno gimusį ir ten užaugusį lietuvį Antaną Sutkų. Kai jis ir jo amžiaus kolegos penkiasdešimtaisiais pradėjo fotografuoti, jiems įtaką darė tuo metu labai aktyviai propaguojama MAGNUM fotografija ir Edwardo Steicheno pasaulį sudominusi paroda The Family of Man. Nors pasaulis ir buvo padalintas į dvi ideologines stovyklas, o Lietuva tvirtai inkorporuota į Tarybų Sąjungą, concerned photography čia nebuvo skirstoma į Rytų ar Vakarų. Lietuvos fotografai brendo ypatingomis sąlygomis. Baigėsi karo siaubas po vokiečių okupacijos, kurio metu daug žmonių buvo išvežta ar nužudyta. To nepakako. Dar beveik trečdalis intelektualiojo visuomenės sluoksnio Stalino laikais iš savo tėvynės buvo ištremta.

Tuo metu, kai viešpataujančia Tarybų Sąjungos ideologija buvo socializmo statyba, A. Sutkus ir kiti fotografai – Rimantas Dichavičius, Aleksandras Macijauskas ir Algimantas Kunčius – keliavo po Lietuvą ir, nepaisydami oficialios nuostatos, fotografavo, visų pirma, gyvenimą kaime.

Tai, viena vertus, buvo susiję su lietuviško tapatumo išsaugojimu, o kita vertus – kaip pasipriešinimas tuometinei ideologijai. Tačiau tai neturėjo nieko bendra su praeities nostalgija.

Dar studijuodamas žurnalistiką ir pats pramokęs fotografavimo, A. Sutkus pragyvenimui užsidirbdavo kaip fotožurnalistas. Kartu jis sėkmingai dalyvaudavo sąjunginėse ir tarptautinėse parodose.

1969 m. A. Sutkus buvo Fotografijos draugijos įkūrėjų gretose. Šiai draugijai jis vadovavo ilgą laiką.

Greta žmonių kaime jis fotografavo portretus, vėliau – miesto panoramą. Septintajame dešimtmetyje ypač pamėgo fotografiją iš oro (paukščio skrydžio).

Suirus Tarybų Sąjungai ir Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, 1993 m. surengta paroda Paveikslų atmintis suteikė galimybę pažvelgti į šių šalių fotografiją realiai. Jau 1990-aisiais IFA (Institutas ryšiams su užsieniu) parodė lietuvišką fotografiją.

1996 m. ir 1999 m. įvyko Antano Sutkaus autorinės parodos Berlyne, Norberto Bunge argus fotokunst galerijoje ir toliau atstovaujančia A. Sutkaus kūrybą.

Nuo 1996 m. jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos, daug kartų keitusios pavadinimą, pirmininkas. Jo kompetencijos dėka Sąjungai pavyko išleisti keletą gerai apipavidalintų ir atspaustų fotoalbumų ir knygų, o 1997 m. buvo pradėtas leisti metraštis Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien. Šiais metraščiais pavyko pateisinti pavadinimą ir gerai parodyti praeities ir dabarties Lietuvos fotografiją. Prie tarptautinio leidinių populiarumo prisideda vertimai į anglų kalbą.

Sąjunga disponuoja modernia, esančioje centrinėje Vilniaus miesto gatvėje galerija, kuriai priklauso biblioteka su tarptautiniu fotografinių knygų asortimentu. Viską susumavus reikia pripažinti, kad Lietuva šioje veikloje aiškiai pirmauja, palyginus su Latvija ir Estija.

Ilgą laiką vadovaudamas įvairiems pirmaujantiems fotografų susivienijimams, Antanas Sutkus, aišku, negalėjo išvengti kritikos. Tikriausiai dėl savo aktyvios veiklos jis turėjo ir asmeninių privalumų, tačiau be jo indėlio fotografijos labui, šiandien Lietuvoje fotografijos reikalai nebūtų tokie geri.

Gausūs apdovanojimai ir pagerbimai už meną, knygų, albumų ir kt. leidinių pristatymai, milžiniškas archyvas su 700.000 negatyvų, kalba už save ir rodo, kam buvo skirta Antano Sutkaus aistra.

Paskutiniu metu buvo atgaivinta archyvinė medžiaga apie getą pergyvenusius žydus. Už tai jis pereitais metais gavo Hasselblad’o fondo stipendiją. Su dideliu džiaugsmu jis ieško kadrų, kurių dar nerodė. Šios fotografijos taip pat priklauso tam ankstyvam laikotarpiui.

Kažkada Antanas Sutkus yra pasakęs, kad jis tiki ir mano, kad kiekviename žmoguje slypi Šventovė. Kad jis tuo išreiškė ne tik gražią idėją, bet ir pasakė savo credo, liudija jo fotografijos, dažniausiai vaizduojančios žmogų. Tačiau jo nuotraukos niekada nebuvo vertinamos vienareikšmiškai.

Tarybiniais laikais jo “žmonių paveikslai” valdžiai nebuvo priimtini, nes per mažai heroizuoti, ne tiek, kiek reikėjo tarybiniam realizmui. Po to, kai įsiviešpatavo demokratinės struktūros ir įsiveržė vakarietiškas kapitalizmas, jis mato naujus prieštaravimus.

Kadangi šalis siekia kuo greičiau integruotis į ES ir NATO, jo skurdžios natūros motyvai nepatinka naujiesiems valdantiesiems, nes manoma, kad tokiu būdu negalima sulaukti pripažinimo tarptautiniu mastu.

Skurdas netinka reklamos išblizgintam pasauliui. Civilizacijos nepaliesta gamta – prašau, bet žmonės, kurių veiduose įrašytas skurdas – ne, to nereikia.

Tačiau nenorima matyti, kad A. Sutkaus paveiksluose nors ir rodomas skurdas, Tačiau skurdas orus ir tikintis ateitimi.

Tai ne tik vaikai, kuriuos Sutkus taip dažnai ir noriai fotografuoja ir, kurie savo nerūpestingumu ir savo biologiškai pagrįsta perspektyva kalba apie būsimą aktyvų gyvenimą.

Sutkaus fotografuoti moterys ir vyrai jų įprastoje aplinkoje rodo skurdumą ir menkumą, bet tai su savotišku orumu, kuris, žinoma, susideda iš visai kitų dėmenų, negu tas “žmogaus orumas”, apie kurį šiandien viešai taip daug su retorišku patosu kalbama, tačiau visai nesirūpinama kurti geresnes sąlygas šiam orumui egzistuoti.

Tuo tarpu, A. Sutkaus paveikslai kalbėdami paprasčiausia paveikslo kalba ir remdamiesi jausminiu psichologizuotu žmogaus paveikslu human interest, daro tai gryna forma.

 

 

Dr. Enno Kaufhold

Iš vokiečių kalbos vertė Marijana Čiurlienė