ANTANAS SUTKUS

Sekantiems fotografijos raidą prancūzams Lietuvos fotomeno maestro ir nestorius gali būti žinomas. Jo parodų jau yra buvę Paryžiuje nuo to laiko, kai Lietuvoje apsilankė Nacionalinio muziejaus fotografijos kuratorius M. Lemagny ir išsivežė didelę Lietuvos autorių kolekciją. Žinoma, po to netrūko ir kitų svečių iš Prancūzijos. Per ketvirtį amžiaus daug kas pasikeitė ir Lietuvos fotografijoje, ir pačioje Lietuvoje, 1990 m. atgavusioje laisvę.

Tačiau Antanas Sutkus liko ištikimas sau, fotografijai ir visam tam, už ką kovojo, steigdamas Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1969 m. Iš metų distancijos matyti ne tik europiniai šio fotomenininko užmojai, bet ir visos septintojo dešimtmečio kartos indėlis į fotomeno raidą Lietuvoje per visą XX amžių. Galėtume šią kartą pavadinti lietuviška „Magnum“ grupe, ir ne vien todėl, kad ji susijusi su spauda, bet ir panašios kūrybinės platformos: jokių fotoateljė ir dirbtuvių, neriama į gyvenimo gilumą. Aukštybėse, paviršiuje – sovietinė ideoligija, privalomieji socrealizmo principai, gelmėje – tikras, tik iš pirmo žvilgsnio pilkas gyvenimas. Iš ten ir šiandien A. Sutkus vis ištraukia nematytų negatyvų. Jie sudaro gerą pusę ir pernai išleistos Lietuvoje jo monografijos „Antanas Sutkus. Fotografijos“. Į ją sutilpo ir ciklas apie J. P. Sartre ir S. de Beauvoir viešnagę Lietuvoje 1965 m.

Jis buvo žinomas iš vieno garsios fotografijos – „J. P. Sartre Nidoje“, kurią prancūzai savo metu panaudojo vienos knygos viršeliui. Visą jį išvydome užpernai Vilniuje, prancūzų kultūros centre. Bet po to atsirado ir dar daugiau darbų ir naujų istorijų apie savaitinę prancūzų poros kelionę po Lietuvą, o ypač po Nidą.

Tai buvo visai kita kelionė, negu trys T. Mano vasaronės Nidoje prieš II pasaulinį karą, kurių specialiai niekas nefotografavo. Bet iš A. Sutkaus ciklo ir apie savaitę laiko visuomenėje, kurioje ne taip lengva buvo atskirti juoda nuo balto galima pasakyti labai daug. Ypač svarbu žmonių santykiai ir kadro kompozicijoje išsibarsčiusios kasdienybės detalės.

Geriausios A. Sutkaus fotografijos lyg ir išnyra iš gyvenimo srauto, yra susimbolintos, suemocionalintos – ypač vaikų portretai, šeimos santykiai, bet tikrasis A. Sutkus iš pirmo žvilgsnio yra pilkas, nepastebimas, vietoj savęs palikęs žiūrovą kalbėtis su žmonėmis apie gyvenimą. Toks jis buvo knygoje „Vilniaus šiokiadieniai“, kurią kūrė su R. Rakausku tais pačiais metais kai lydėjo J. P. Sartre, toks liko ir laisvės metais kai kūrė Lietuvos žydų – koncentracijos stovyklų išlikėlių – portretus.

Jis niekada „nesproginėjo“ ir „atvirai nemaištavo“, tiesiog stengėsi būti fotomene laisvas, beveik pagal filosofą R. Barthesą: „Savo esme fotografija yra „pogrindinė“ ne tada, kai gąsdina, bet kai skatina susimąstyti“.

Laisvoje Lietuvoje jis pirmasis iš savo kartos fotomenininkų pradėjo kelionę savo fotoarchyvų labirintais parengė parodą „Basų kojų nostalgija“, jau daug kur pabuvojusią, pasiekusią net tolimąją Japoniją. Bet ar čia nostalgijos pabaiga? Pernai ir Lietuvą autorius nustebino visai dar nematytų darbų nauja paroda.

Neatsitiktinai jis (kartu su S. Žvirgždu) sudarė ir geriausią lietuviškų fotoretrospekcijų knygą „Atsisveikinant su XX amžiumi“, kurioje išvydome ir Lietuvos meninės fotografijos raidą po II pasaulinio karo, ir gilią Lietuvos kančių ir išgyvenimų dramą.

Nesutikau Lietuvoje fotografo, netgi visai priešingo stiliaus A. Sutkui, kuris nepripažintų, kad maestro turi taiklią akį ir beveik visada iš karto nuspėja, kas jauno talento darbuose yra tikra, sava, o kas – dėl mados ar pamėgdžiojimo. Turi A. Sutkus ir „savą liniją“, dėl kurios nuolat polemizuoja namie ir svetur.

Jam fotografijos šaltinis – gyvenimas ir laikas. Neveltui ėmėsi organizuoti tarptautinę parodą ir konferenciją su devizu „Kaip gyveni žmogau?“.Gal atrodo ir senamadiška, bet A. Sutkus sugeba savo ir kitų darbuose surasti neįmenamų mįslių. O juk fotografija , pasak D. Arbus, ir yra paslaptis: „Kuo daugiau tau sako, tuo mažiau supranti“.

Skirmantas Valiulis