Neketinu vaidinti, kad esu fotomeno žinovas. Dažniausiai susitinku su tekstais ir galvoju apie juos. Bet ir antano sutkaus fotografijas galima skaityti kaip meninį tekstą. Jam rūpi veidų ir vaizdų reikšmės bei prasmės. Jo fotografijos nėra tik grožis, jos “siunčia” žinią, požiūrį, nuotaiką. Tai socialus, pilietiškas fotomenininkas. Naują A. Sutkaus albumą (šiemet išleido “baltos lankos”, sudarė S. Žukas, dailininkas E. Karpavičius) priskirčiau prie svarbiausių pastarojo dešimtmečio kūrinių, atspindinčių mūsų sutarybinto gyvenimo laikotarpį.

Albume tikriausiai yra fotografijų, kurias anuomet išspausdinti arba paskelbti su autentišku pavadinimu buvo sunku. Tas, kurias pasisekdavo parodyti, sovietmečio parodų ir albumų rengėjai turėdavo aprūpinti konjunktūriška aplinka, teisybę pridengiančiu kontekstu. Šiaip fotomenininkams tada buvo gal lengviau nei tapytojams ar rašytojams pagrįsti “nepageidaujamo” vaizdo publikaciją – sakant, kad tikrovė yra tokia, aš ją tik fiksuoju (realizmo argumentas).

A.Sutkus fotografavo tikrovę, – nerežisavo, nekomponavo, jam nerūpėjo fotografika, visokie “fintai”. Fotografavo sąžiningai, tiksliai, atidžiai. Jis turi fotopsichologo akį. Dėl to dabar regime – šiame albume – tokius sovietmečio veidus ir vaizdus, kokių joks kitas menas negali taip paprastai ir aiškiai parodyti.

Taip, A. Sutkus nufotografavo purvinus ir monotoniškus darbus, nušiurusį senamiestį ir grėsmingus miesto blokus, kreivai šleivai klojamą šaligatvį ir ramentus šalia kastuvo, primityviausių darbo įnagių užgriozdintą erdvę ir pilką prislėgtumo atmosferą.

Bet, man rodos, jame visada glūdėjo prošvaisčių gaudytojo aistra. 1973 m. Ant geležinkelio stoties laiptų jam išsirikiuoja purvini kerziniai batai, griežto veido jaunos moters balti bateliai ir tarp jų – vaiko batukai, irgi balti(p. 22). Moteris glaudžiasi prie kolonos, kažkada baltos, dabar pilkos, apsilaupiusios. Akies krašteliu moteris gal mato tą vyrą kareiviška žiemine kepure, bet iš tiesų jos žvilgsnis ir veidas visai išėjęs iš to slegiančio pasaulio. Prie šios nuotraukos tiksliai prišlieta kita – naktinis autobusų stoties vaizdas.

“Kaimo vaikai stoja į meno mokyklą” – dvi 1966 m. Fotografijos. A. Sutkui turbūt atrodė, kad kaimo vaikui veržimasis į meną buvo vienintelė šviesa, ėjimas į grožį ir paslaptį, ištiesinantis, uždegantis užguito vaiko akis, bauginantis ir traukiantis. Iš tiesų kultūra anuomet buvo tikra atspara, kaip ir kaimo senių šaunumas, negandų neištrintas iš veido(“Artojas”, 1964). Vaikų veidai – šviesa ir gyvybė tamsiuose skurdo drabužiuose – yra didysis A. Sutkaus meno grožis, jo pasisakymas už ateitį ir atsitiesimo viltį.

Nuostabi 1978 m. fotografija “Vasara salake, 3”. Ilgiausias režisūrinis darbas negalėtų sukomponuoti tokio intensyvaus vaizdo – po medį besikarstančių berniūkščių, iš bažnyčios pareinančios močiutės, žioplinėjančių vaikų, klegančio saulėto gyvenimo, sakančio, kad ir tada būta sekmadienio nuotaikų.

Kai kurias nuotraukas skaitau kaip psichologines noveles. Kaimo gatvėj stovi vyriškis, pykęs dėl velniavos, bet jau kiek nurimęs, žinantis, kad toliau reikės dirbt, gert, taikstytis su nesąmonėm. Greta, už nugaros, pagarbiu atstumu – vaikigalis, tartum išsigandęs, kad ir jo laukia tas pats, bet trokštantis to vyriško gyvenimo (p. 95). Puiki dramatiška novelė yra nuotrauka “Vienatvės melodija”. Grėsmės, valdžios, kontrolės novelė – sarkastiškai pavadinta fotografija “Laisvės alėjoje”. Jautri ir protinga fotonovelių “Tėvo ranka”, “Motinos ranka” semantika.

Nežinau, ar sąmoningai, ar intuityviai A. Sutkus visad gaudė vieną žmogų. Nenaikino jo aplinkos, bet ryškino vieną. Bet kokiomis sąlygomis šis kelias sužmogina meną, sugeria žmogaus ir tikrovės santykius. Toks menas išlieka, gyvena savo gyvenimą.

Valentinas Sventickas

Dienovidis, 2000 m. gruodžio 22 d., Nr. 30.