Antanas Sutkus. Katalogas Basų kojų nostalgija 1995

 

Visi esame iš vaikystės – ir ką gera turim, ir ką bloga. Manau, kad žmogus formuojasi vaikystėje. Be abejonės, daug lemia tėvai, seneliai. Didžiuojuosi savo seneliais: jie mane išaugino iki šešiolikos metų, jie man buvo gyvenimo nuostatų, tikėjimo pavyzdys. Senelis ir senelė griežtai laikydavosi Dešimties Dievo Įsakymų. O gyvenom labai skurdžiai. Atsimenu, mama kepdavo blynus su “tavotu” – garvežių tepalu. Ir vis dėlto vaikai be galo troško skaityti, pažinti pasaulį, išvažiuoti mokytis, būtinai kažko siekti.

Ši paroda yra atodūsis, nes dabar vis rečiau matau kaime tokius vaikus. Bijau, kad pakirstos šaknys. Visais sunkiausiais laikais, kai Lietuva kildavo į kovą už laisvę, už tautos gyvybę atgimimas ateidavo iš kaimo. Dabar tegalim pasikliauti tik savo vaikais ir vaikaičiais, kurie dar turi sveikų genų ir pažinimo troškulį.

Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savyje Katedrą. Nežinau, kiek jų sugriauta mano fotografijų herojams. Maniškė – nuversta anos epochos. Pabandyk dabar atstatyti nors vieną jos koplyčią, kad galėtum rasti prieglobstį savo sielai. Palaimingas basų kojų metas...

Tokia mano asmeninė gaida, jokiu būdu nesaistoma su politika. Tad kaip atskirti nostalgiją fotografijose nuo savosios vaikystės, nuo to meto kaimo, nuo savosios dar nesugriautos katedros nostalgijos. Nors ir koks būtų buvęs metas, ar gali nejausti vaikystės ir jaunystės ilgesio...

Ir nerandu kito pagarbos žodžiuotai aplinkai ir to meto žmonėms kaip ši mano pirmoji archyvinė paroda.