Sutkusapie vaikystę
Gimiau Lietuvoje, Kluoniškių kaime ant Nemuno kranto. Tėvas Motiejus dirbo durpių įmonėje Ežerėlyje darbininku. Jis buvo laisvamanis, kairiųjų pažiūrų, todėl pirmaisiais sovietų okupacijos metais naujoji valdžia jį bandė įtraukti į politinės pertvarkos darbus. Tačiau komunistų tėvas niekada nepalaikė ir kai buvo įgaliotas sakyti agitacinę kalbą Spalio revoliucijos metinių proga savo tėvui išvakarėse prasitarė, kad pasakys tokią kalbą, kad okupantai žagtelės. Taip ir padarė – nusišovė, revolveriu pro burną tiesiai į smegenis. Būdamas metukų likau be tėvo, o 1941 metais okupavus Lietuvą naciams mama Stasė turėjo slapstytis dėl tėvo (juk niekas nesiaiškino, kad jis nebuvo komunistas), o sugrįžus sovietams ji slapstėsi dėl patėvio, kuris buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Tad augau be tėvų, pas senelius Uršulę ir Vincą Urbonavičius Kluoniškių kaime. Seneliai su manimi nekalbėjo apie tėvą, neaiškino, kodėl mama negali gyventi kartu. Su ja retkarčiais pasimatydavome, o tėvo labai trūko, liko skaudulys, kad manęs nemylėjo, jeigu nusišovė. Nors apie politiką jau tuomet šį tą supratau, prisimenu, kai susirinkdavo kaimo vyrai poilsiui su pypkėm ant suolų ir svarstydavo apie tai, ar ateis amerikonai lietuvių gelbėti. Gyvenome labai skurdžiai, o dar susirgau tuberkulioze. Manau, kad užsikrėčiau nuo mokytojo, pas kurį skolindavausi knygas. Skaityti pradėjau ankstyvoje vaikystėje, gal septynerių. Neprisimenu, kaip pramokau, bet skaičiau daug ir lietuvių, ir rusų kalbomis. Tad mano kilmė tiesiogiai susijusi su lietuvišku kaimu, gal todėl gerai pažįstu paprastą žmogų, jis man artimas.

apie pirmąsias fotografijas
Pradėjau fotografuoti būdamas moksleiviu. Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas. Fotografija apskritai, sako, yra atsitiktinumas. Ir jis pasauly pasitaiko ne daugiau kaip keliems tūkstančiams neatsitiktinių žmonių. Šeimoj niekas nefotografavo, ir aš net nemąsčiau, kas ta fotografija. Kaip kilo mintis paimt fotoaparatą į rankas? Nesakau, kad su fotoaparatu gimiau, bet turėjau jį nuo aštuntos klasės, pats nusipirkau už savo uždirbtus pinigus. Per atostogas uždarbiaudavau kaime: vieną vasarą dirbau traktorių prikabinėtoju (traktorininkų padėjėju), o kitą vasarą durpyne. Nusipirkau radijo imtuvą ir fotoaparatą su visa ryškinimo ir spausdinimo įranga. Koks buvo jaudulys, kai pirmą kartą ant balto lapo pradėjo ryškėti vaizdas! Fotografija man buvo tikras stebuklas: įkiši baltą fotopopierių į ryškalą, matai, ryškėja žmogaus veidas. Pirmose fotografijose buvo durpyno vaizdai ir, žinoma, artimieji, draugai. Tačiau išliko tik pora kadrų. 1958 m. išvažiavau į Vilnių – įstojau į universitetą, o pusbrolis iš mano negatyvų darė „raketas“ ir juos visus „iššaudė“. Man tai buvo pamoka – viską, ką nufotografavai, saugok. Gal todėl dabar susikaupė apie milijonas negatyvų ir fotografijų. Pažįstu ne vieną fotografą, kurie „išvalė“ savo archyvus, tuo tarpu aš pastaraisiais metais tiek naujo pats sau atrandu – keičiasi pasaulėjauta ir fotografijos estetikos samprata. Iš naujai atrastų kadrų, kurių savo laiku dėl įvairių priežasčių neiškėliau, surengiau parodą ir išleidau knygą „Kasdienybės archyvai“, o šios monografijos parengimui skyręs ne vienerius metus atradau daugybę vertingų, tačiau niekada nepublikuotų darbų.

apie pradžią fotografijos mene
Fotografijos, kuriose jau ryškėja mano individualus autorinis braižas ir stilistika, yra gana ankstyvos. Nors fotografu net nemaniau būti, svajojau apie žurnalistiką. Mano vaikystės herojus buvo Tadas Blinda. Tuo metu maniau, kad tik žurnalistas gali pasiekti teisybę. Atvažiuoja, parašo, ir teisybė nugali. Aš nuo vaikystės buvau rajoninio laikraščio korespondentas, už mano teisybę ir iš Ežerėlio vidurinės išmetė, tiesa, neužilgo sugrąžino. O Vilniuje reikėjo įrodyti, kad galiu dirbti žurnalistu. Fotoaparatą turėjau, tai ir nešdavau nuotraukas į visus laikraščius. Technologinius sprendimus, kompozicinius ar stilistinius metodus atrasdavau pats. Tik įstojęs į universitetą (studijavau rusų kalbą, o vėliau žurnalistiką) pradėjau dirbti laikraštyje „Tarybinis studentas“ ir užpildydavau visą numerį – rašydavau straipsnius ir publikuodavau fotografijas. Buvau pastebėtas, pradėjau dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“, o nuo 1962 metų perėjau į žurnalą „Tarybinė moteris“. Per tuos darbus ir studijas apleidau. Iš pradžių daug rašiau studentiškiems laikraščiams, nuotraukos būdavo tik iliustracijos. Bet rašyti, kas rūpėjo, buvo uždrausta, tai ir nebeįdomu, o vaizdu daugiau galėjau pasakyti.
Profesionali ano meto fotožurnalistika, į kurią įsiliejau, buvo stipriai ideologizuota, fotožurnalistai buvo praėję stalinizmo mokyklą, nesiorientavau į juos, todėl negaliu vadinti jų mokytojais. Mokiausi pats iš savęs. Dirbau intuityviai. Tuo metu buvau vienas, kuris fotografavo netradiciškai, neformaliai. Buvo „atšilimas“, todėl galėjau ypatingai nevaržomas dirbti naujai – nesiekiau įtikti, siekiau išreikšti savo santykį su fotografuojamu objektu. Mano fotografijos centre visada išliko žmogus, jau nuo pirmųjų dienų labai aiškiai suvokiau, kas man svarbu. Tuomet seriją pavadinau „Lietuvos žmonės“, kurią tęsiau visą gyvenimą. Tai ne portretai, ne tipažai, tai daugiau kontekstinės situacijos, kuriose „kalba“ mano herojų žvilgsniai – tai yra mano fotografinės kalbos raktas. Mano fotografijos yra atviros interpretacijai, jų neveikia laikas, nes jau tada jos nebuvo angažuotos istorinei situacijai. Man rūpėjo egzistenciniai dalykai. Beje, ir dabar jie man labiausiai rūpi.
Mano pasaulėjautą ir individualų fotografinį žvilgsnį suformavo ne fotografijos menas. Tuo metu, kai pradėjau sekti pasaulio fotografijos procesus, aš jau buvau atradęs save. Sukaupiau didelę asmeninę biblioteką, kurioje žymiausių pasaulio fotografų knygos. Rūpi jų idėjos, jų autorinė raiška. Vertinu Henri Cartier-Bressono, Andre Kerteszo, Robert‘o Doisneau, Roberto Franko, Garry Winogrando, Lee Friedlanderio, Arnoldo Newmano, Annie Leibowitz, Diane Arbus kūrybą. Jų knygas gaudavau iš Vokietijos, Lenkijos, pirkdavau antikvariniuose knygynuose Maskvoje ir Peterburge. Labai anksti įsigijau Edwardo Steicheno „Family of Man“ – turiu savo egzempliorių. Man buvo svarbu, kad fotografija galėjo veikti kaip literatūra. Didelį įspūdį padarė Paulo Strando paroda, kurią mačiau vienoje pirmųjų savo kelionių į užsienį. Tačiau mano pirmieji mokytojai buvo rašytojai: Albertas Camus, Franz Kafka, Jean-Paul Sartre’as, Williamas Faulkneris, Jackas Kerouacas, Gabrielis Garcia Marquezas, Kōbō Abe, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas, įtakojo ir kinematografas: Ingmaras Bergmanas, Michelangelo Antonioni, Luisas Buñuelis.

apie darbo būdą ir priemones
Jau seniai nespausdinu fotografijų pats. Kai dirbau redakcijoje „Tarybinė moteris“ mano laboratorija buvo įrengta nebenaudojamame tualete. Patalpa – metras ant pusantro. Didintuvą statydavau ant unitazo. Spausdindavau daug ir aršiai, darydavau po dešimt, penkiolika vieno kadro dublių, kol kraujas nepasipildavo iš nosies. Prasidėjo alergija – negalėjau ilgai dirbti laboratorijoje. Tačiau mano kūrybai tai nėra svarbiausias dalykas, nes visa esmė sudėta į kadrą, belieka to neprarasti popieriuje. Turiu laborantą, vienintelį Vilniuje, kuriuo pasitikiu. Jis puikiai supranta mano stilistiką ir profesionaliai atspaudžia fotografijas, o aš visą kūrybinį laiką skiriu darbui su archyvu. Nebuvau prisirišęs prie kurio nors vieno fotoaparato, daug jų pakeičiau: Liubitel, Smena, Fed, Zenit, Kijev 6, Pentacon Six, Nikon, Canon, Hasellblad, paskutinis – Mamiar-Z professional. Nedirbau su stovu, nes mano fotografijai būdingas spontaniškumas, ieškojimas išskirtinio momento. Tačiau dirbau tik juostiniais, nemėgstu skaitmeninių, kurie niveliuoja atsakomybę. Dėl galimybės daug fiksuoti prarandi budrumą ir dėmesį. Be to, kai sklaidau skaitmenines fotografijas, atrodo, kad vienas laborantas pasaulyje viską padaro – nelieka individualybės atspaude.

apie pripažinimą
Pirmas pripažinimas Lietuvoje atėjo su pirmosiomis publikacijomis spaudoje. Nereikėjo ilgai laukti, kol mane supras ir pastebės. Jau 1961 m. buvau populiariausias fotografas Lietuvoje, o 1962 m. dalyvavau visasąjunginėje jaunųjų fotografų parodoje „Mūsų jaunystė“, kurioje mano fotografija „Žiemos geometrija“ buvo pažymėta ir atspausdinta žurnale „Sovetskoje foto“. Svarbiausias sėkmingą kūrybinę karjerą lėmęs įvykis buvo 1969 m. paroda „9 Lietuvos fotografai“ Maskvoje. Tai buvo neeilinis įvykis Sovietų Sąjungos fotografijoje. Naujas meno fotografijos pristatymas kardinaliai pakeitė požiūrį į šią sritį, o lietuvių fotografai buvo ne tik pagaliau tinkamai įvertinti, bet iškopė į pirmųjų gretas. Toks pripažinimas man ir mano kolegoms atvėrė platesnę galimybę rodyti darbus užsienyje, kur taip pat sulaukėme pripažinimo. Esu įtrauktas į prestižines enciklopedijas, apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ir meno nacionaline premija.
Tačiau tai, kad mano darbais domimasi iki šiol, manau, lėmė ne viešas pripažinimas ar oficialus įvertinimas, o mano paties santykis su fotografija. Nemėgstu jokių triukų, jokių paparaciškų sensacijų, gal todėl visos geriausios fotografijos padarytos kaimo ir miesto gatvėse, o pagrindiniai herojai – eiliniai praeiviai. Fotografuojant man visada buvo svarbus vidinis kontaktas. Atrodo, akimirksnio susitikimas, o tiek daug pasakantis. Pasitikėjau savo intuicija, dirbau visiškai spontaniškai. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą – visada stengiausi ištraukti, kas geriausia. Mano pasisekimo receptas labai paprastas – reikia mylėti žmones.

apie bendražygius ir Lietuvos fotomenininkų sąjungą

Lietuvių fotografai sėkmingai išnaudojo chruščiovinį atšilimą. Tas dešimtmetis buvo tikro kūrybinio pakilimo metai. Niekas tuščioje vietoje neatsiranda. Jeigu nebūtų tiek talentingų fotografų, tai nebūtų judėjimo, pavadinto lietuvių fotografijos mokykla, ir nebūtų pripažinimo. Tai – Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Liudas Ruikas, Virgilijus Šonta. Viena priežasčių, kodėl 1969 metais buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, buvo ta, kad fotografijai reikėjo savo namų. Tai buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje fotomeninikus vienijanti organizacija. Leidimas įsteigti neturinčią analogų Maskvoje instituciją buvo didžiulis Lietuvos fotografų laimėjimas. Buvau ir iniciatorius, ir pagrindinis organizatorius, ir pirmininkas. Kaip pavyko? Buvo bendraminčių talentingų fotografų būrys, o padėjo visa meninė intilegentija – tikėjo manimi. Padėjo tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys. Jis tarėsi su Maskva. Sąjungos steigti neleido, nors mes pamažu jos statusą įgavome. Išeidavom į pasaulį per bendras sąjungos fotografų parodas. Tos parodos, leidiniai labai dažnai buvo rengiami Vilniuje. Visos SSSR fotografai veždavo ir siųsdavo savo nuotraukas į Vilnių. Atvažiuodavo leidėjas iš Vakarų ir per keletą dienų sugebėdavome atrinkti kūrinius leidiniui. Jame paprastai būdavo ketvirtadalis lietuvių darbų. Dabar sukauptas didžiausias Lietuvos fotografijos meno archyvas – nuo pat įsteigimo pirkdavome iš autorių fotografijas, surengta daugybė parodų, išleista albumų. Sąjunga turi vieną turtingiausių fotografijos bibliotekų, kurią padeda papildyti JAV gyvenantis lietuvis fotografas Jonas Dovydėnas, kuris kažkada sakė, kad fotomenininkų draugijos sukūrimas ir jos veikla buvo būdingas kapitalizmo variantas. Atsirado ten, kur nieko nebuvo, darė tai, ko dar niekas nedarė, ir rado rinką, kuri dar nebuvo naudota. Šiuo metu didelį dėmesį skiriu jaunimui, ir jau ne vienas talentingas naujos kartos kūrėjas debiutavo sąjungos parodose bei leidžiamuose metraščiuose. Brandžiausius savo gyvenimo metus, nuo trisdešimties, tarnavau fotografijos idėjai, todėl sąjungos ir jos narių likimas man svarbus, rūpi lietuvių fotografijos ateitis.

apie meilę ir šeimą
Mano pirmoji meilė Ema iš Ežerėlio emigravo į Vokietiją, dar kurį laiką susirašinėjome. Mūsų laiškai būdavo stori, visų kopijas turėjo saugumas. Ilgai manęs į užsienį neišleido, kad pas ją nepasilikčiau. Paskui parašiau paskutinį laišką. Nuo tada neberašau nieko.

apie tikėjimą
Esu katalikas. Pakrikštijo dar mažą, tik prisimenu, kad pasakiau: „sūrus vanduo“. Ne visos katalikybės dogmos priimtinos, gal pats nesugebu įsigilinti į Bažnyčios problemas, ne visi konkretūs Katalikų bažnyčios veiksmai Lietuvoje patinka. Bet aš nerandu gražesnės maldos už „Tėve Mūsų“ ir neturiu kito kodekso – tik Dešimt Dievo įsakymų. Aš – tradicijos žmogus. Seneliai buvo mano pagrindiniai gyvenimo mokytojai. Patys tikintys ir mane augino kataliku. Nenoriu atsisakyti jų tikėjimo ar ieškoti pakaitalų. Man pasisekė, kad sutikau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jis buvo tarpininkas tarp Dievo ir manęs. O po monsinjoro mirties savo sielovadą patikėjau Bernardinų bažnyčios rektoriui Juliui Sasnauskui.

apie gyvenimą ir kūrybą dabar

Aš gimiau, kai fotografijai suėjo šimtas metų. Fotografavau penkiasdešimt metų, o dabar jau nebefotografuoju – pasikeitė socialinė aplinka, nebeliko mano herojaus. Dabar pagrindinį laiką skiriu archyvui. Fotografija mane velniškai išsekina, net per naktį sudirgintos smegenys negali pailsėti. Kartais pabundu apie pusę penkių ryto, paleidžiu plokštelę „My fair lady“, tokią šešiasdešimt penktųjų metų senieną. Perklausau ir pajuntu, kaip mano neuronai jau pradeda atgyti nuo muzikos. Tada įsikniaubiu į kontaktinius atspaudus, skaidres, senas nuotraukas. Vis dažniau apima faustiškas džiaugsmas – verčiu anų laikų fotografijas ir žvelgiu į jas nueinančio žmogaus jausmu. Dabar labiausiai norėčiau rasti laiko savo kasdienybei, norėčiau atsiriboti nuo nereikalingų darbų, veiksmų, daiktų, sugrįžti į save ir nors kiek pagyventi – ramiai žiūrėti, kaip lengvai už lango sninga.